“Aš viena koja čia, kita – ten – meilės, didelių galimybių, vilties ir troškimų mieste, kur kiekviena grindinio plyta pasakoja dramatišką reto grožio istoriją”, – sakė klaipėdietis skulptorius Klaudijus Pūdymas. Jo ir dar dviejų lietuvių menininkų darbai Monparnaso galerijos parodoje pribloškė nepasotinamą Paryžiaus publiką.

Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su Paryžiumi?

1990 metais skulptorius Antanas Mončys pakvietė paviešėti jo namuose. Tada ką tik buvau baigęs daryti bronzines Tragedijos ir Komedijos mūzų skulptūras Klaipėdos dramos teatrui.

A. Mončys supažindino su grafiku Žibuntu Mikšiu, su begalinės erudicijos Ugne Karvelis, literatūros kritike, vertėja, kuri prancūzams savo vertimais pristatė pasaulinio garso rašytojus Gabrielį Garsiją Markesą, Pablą Nerudą, Chorkę Luisą Borchesą. Ji man aprodė Prancūziją, vilą, kurioje gyveno su ilgamečiu draugu, kultiniu rašytoju Chuliju Kortasaru. Aš vilai pastačiau laiptus iš akmens.

Ką nuveikėte kartu su skulptoriumi Antanu Mončiu?

Atrasdavome kalbos. Man teko prisiliesti prie jo darbų, vienoje ligoninėje teko padėti restauruoti, lopyti jo ekspresyvias, abstrakčias, tačiau turinčias sąsajų su liaudiškomis medines skulptūras, kurios dabar jau yra Palangoje, A. Mončio muziejuje. Jis mėgo iš vieno medžio gabalo išskaptuoti ažūrinę grandinę, o tai didelis meistriškumas. Tada dar buvau jaunas, jam tiesiog buvo įdomu pabendrauti su šiuolaikiniais lietuvių menininkais. Tylaus, ramaus būdo žemaitis dažnai kalbėdavo ištiktukais: “A, jo. Aha…” Taip jis vertino ir mano darbus, kai lankėsi mano dirbtuvėse Klaipėdoje.

SĖKMĖ. “Prisižiūrėjus, prisiuoščius savo darbų buvo sunku patikėti pripažinimu. Išpakuodamos mūsų, lietuvių, darbus, galerininkės aikščiojo: “Man gražus šis darbas, mane sužavėjo anas”, – sakė klaipėdietis skulptorius Klaudijus PŪDYMAS.

Šį pavasarį važiavote į Paryžių anaiptol ne antrą kartą, ten teko pagyventi ir pusmetį.

Gal jau 27-ąjį. Užsikrėčiau Prancūzija, esu fanatikas, frankomanas, vadink kaip nori. Kai gyvenau pusmetį, jau turėjau daug pažįstamų, pas juos apsistodavau, ir savo darbų parduodavau vienoje kitoje galerijoje. Aišku, reikėjo uoliai mokytis prancūzų kalbos.

Ar sunku lietuviui prasimušti į Paryžiaus galerijas?

Apeini visas, kol kurioje pamatai savo stiliaus darbus. Kaip ir pas mus, galerijose yra menininkų eilė, sudaryta programa, turi užsirašyti prieš metus. Svarbiausia, turi patikti galerininkams ir įgyti pasitikėjimą. O tai – geri darbai, intriguojanti asmenybė, ir, mažytė detalė, galerija iš tavęs nori uždirbti.

Anuomet pirko miniatiūrinius darbus, tik tokius ir galėjau išvežti iš Lietuvos autobusiuku; prikraudavau bronzos, marmuro, kiek įmanoma. Buvo džiaugsmingų akimirkų, kai iš pirmos parodos Paryžiuje nupirko tris darbus. Svarbiau buvo ne pragmatiškas tikslas parduoti, bet dalyvauti parodose. Teko ir nuomoti galerijų sales.

1995-2000 metais nebevažinėjau, nes Klaipėdoje prasidėjo “menų badas”, darbo užteko visiems. Verslininkai tikėjosi sėkmės, įrenginėjo restoranus, įvairaus pobūdžio salonus, kurių eksterjerus ir interjerus puošė žinomų menininkų darbais.

O šią gegužę į Paryžių sugrįžote su triumfu?

Dvasinė atgaiva tikrai buvo. Sulygini erdves, kuriose gyveni ilgą laiką, ir tas, kuriose gurkšteli šviežio oro. Pamatai, kas kitur daroma, kokios meno kryptys, ir kartu pasitikrini save. Susipažinau su iškiliais savo amato meistrais, palaikau ryšius.

ĮVAIROVĖ. Paryžiuje gali pamatyti ne tik Rodeno sukurtą Balzako skulptūrą, bet ir tokią, kaip ši.

Kas yra tie “vedantieji”, kuo jų kūryba patinka daug kuo persisotinusiems ir pasibodėjusiems paryžiečiams?

Aišku, ten visko labai daug, bet visi turi savitą išpuoselėtą gurmano skonį. Salonuose pristatomi menininkai, keletą metų esantys “ant bangos”, vadinkime – madingi. O jeigu dar jie parduoda vieną kitą kūrinį, kurie sužavi, pavergia tą nepasotinamą, visko mačiusią publiką, sakyčiau – didelė sėkmė.

Su Tieru Benenačiu (Thiere Benenati) pradėjome kalbėtis Monparnaso meno galerijoje prie mano darbų, jam patiko, kad jungiu skirtingas medžiagas. Turintis prancūzų, italų, maurų kraujo animalistas-siurrealistas, inkrustuojantis savo skulptūras brangakmeniais, Svarovskio kristalais, jis ypač mėgsta žuvų skulptūras, nes gimė Marselyje.

Jis, sakyčiau, yra žinomo skulptoriaus Sezario Baldačinio (Cesar Baldaccini) mokinys. Žymiausias Cezario kūrinys yra didelis, kaip trijų aukštų namas, nykštys. O Tieras sužibėjo iš pasidabruoto plieno ir bronzos išliejęs dviejų metrų plieninę stručio skulptūrą, kurią nupirko už 90 tūkstančių eurų. Jis pasakojo, kad ilgą laiką dirbo reklamos srityje, supyko ant savęs, pardavė namą, ir įniko kalti skulptūras. Po to, kai padarė tą strutį, vėl nusipirko namą netoli Paryžiaus.

Ką naujo išvydote šį pavasarį lankydamasis tarptautinėje Paryžiaus meno mugėje FIAC?

Tiek visko tiršta, išradingumui nėra ribų, yra ir judančių skulptūrų, drastiški menininkų požiūriai, darbų pateikimas.

Sužavėjo lauko skulptūros. Stounhendžas (priešistorinė akmeninė astronominė stebykla iš milžiniškų akmenų. – Aut. past.) – pastatytas iš pripučiamų čiužinių “rimtoje” Vandomo aikštėje. Kičo elementai, bet – įspūdingi.

Didelį įspūdį padarė ispanų skulptoriaus Žeromo Plensa (Jaume Plensa), ažūriniai 8 metrų aukščio darbai, kuriuose žaidžiama simboliais ir šviesa. Apžiūrinėdamas mugę pagalvoji, kiek organizacinis komitetas skyrė menininkams pinigų sukurti darbams ir atvežti į Paryžių, kurie stovi čia tik keletą savaičių, kol trunka paroda.

KOLEGOS. Klaipėdietis ir paryžietis skulptoriai keitėsi idėjomis.

O kaip moterys tame kontekste?

Tiesą sakant, aš jų nematydavau – sėmiausi meno. Atkreipdavau dėmesį į išsiskiriančią iš minios. Aišku, kaip Paryžiuje nematysi seniausios profesijos atstovių Sen Deni gatvėje: personažai groteskiški kaip iš Felinio filmų, per krūtis nesimato nosies, ir visos kaip vaškinės. Net apetitą sugadina.

Klausiau apie skulptores…

Jų yra nemažai, ypač – animalisčių, bet studijas turi provincijose. Paryžius – brangus

miestas, ir oho, jei menininkas turi studiją kokiame požeminiame garaže.

Buvo sutarta, kad gegužės 30 d. Monparnaso meno galerijoje atidaryta paroda vyks iki birželio 20-osios, tačiau pratęsė mėnesiui, o jūsų darbų reprodukcijos pateko į katalogus “Menų veidrodis” ir “Kas yra kas Paryžiuje”.

Parodos sudarytojai man patikėjo surinkti keletą menininkų iš Lietuvos. Važiavau su grafiku Egidijumi Rudinsku ir tapytoju Arūnu Rutkumi. Esame vienalyčiai meniniu kalbėjimu, tematika. Kaip pasakytų menotyrininkai – “figūrininkai” ir simbolistai, šiek tiek siurrealistai su priemaišomis – netikėtais medžiagų dariniais bei inkliuzais. Didžiausias iš 14 mano medžio ir bronzos darbų – 1,60 metro, mažiausias – 30 centimetrų.

Kai esi savęs prisižiūrėjęs, prisiuostęs, sunku patikėti menininkų žarstomais komplimentais, iš pradžių atrodė, iš mūsų šaiposi. Lankytojai trypčiojo prie mano mėgstamiausių darbų – “Mergaitė su kuodu” ir “Miško dvasia”, kurios prancūziškas pavadinimas labai romantiškai skamba: “La dame de la foret”.

Paryžiaus parodose, kaip ir pas mus, įprasta kalbinti autorius, tampyti juos į visas puses. Viena pagyvenusi dama iš Niujorko, įsikibusi man į parankę, vedžiojosi nuo skulptūros prie skulptūros, klausinėjo ir šūkčiojo: “Genijus, genijus!”

Kas vyksta Paryžiaus skersgatviuose?

Net aukštos prabos dailininkai užsimerkę, lengva ranka piešia portretus, karikatūras – iš to ir gyvena. Be visokio plauko dailininkų sunku įsivaizduoti Paryžiaus dvasią, kaip ir be tų balandžių. Nebuvo laiko nueiti į kabaretą “Mulen Ružas”, ten didžiulės eilės, arba pasižvalgyti po Bulonės mišką, kur kadaise impresionizmo tėvas Eduardas Manė nutapė nuogalių “Pusryčius ant žolės”. Elegantiški valkatos, vadinami klošarais, apsikloję laikraščiais, vidurdienį miegojo ant suoliukų, ir niekam nekliuvo. Jie neįkyrūs, nieko neprašo, siurbia vynelį ar anyžinę degtinę prie parduotuvių. gatvelėse sukamos rylos, šokinėja beždžionėlės, triukus rodo ekvilibristai, akrobatai, fokusininkai ryja ugnį. Turguje, atrodo, savo kilimus, totemus, dirbinius pardavinėja pusė Afrikos. Visa tai – maistas turistams. Mes gyvenome darbininkų kvartale, kur raudonų plytų namai – visai kaip Klaipėdoje.

Paryžiaus centre senukai žaidžia šachmatais, stumdo kamuolį, vaikai krykščia prie fontanų, surikiuotų panašia tvarka kaip Versalyje. Apstulbino dangoraižių rajonas,inams Paryžiaus Niujorku, kur pinasi kontrastai – prie moderniausios architektūros pastatų, naujosios Triumfo arkos styro neva antikinės Miloso Veneros, Dovydo, Ikaro skulptūros.

Paryžiaus metraštis dar nesibaigia. Laukia naujos parodos, susitikimas su prancūzų kino žvaigžde Žeraru Depardjė, kuriam patiko jūsų skulptūra, vadinama “razinka” – stalelis su vyno taure ir aktoriaus galva.

Šis pasaulio pilietis šiuo metu Paryžiuje, o aš čia. Gal dar kartą pakvies į savo XII amžiaus pilį ir vynuogynus…

Ivona Žeimytė